Ar šiandien daug ir dažnai kalbame apie laimę? Ar egzistuoja toks dalykas kaip - laisvė jausti laimę? Kartais atrodo, jog patys sau draudžiame būti laimingais. Nemokame džiaugtis mažais, nereikšmingais dalykais; tik gebame liūdėti dėl jų.

Kai kurie vengia gyventi sąmoningai ar taikoje su savimi dėl nepagrįstos baimės būti nesuprastais, ar net pasmerktais. Sakysite - praėjo tie laikai, kai visi bedė pirštu į kitokį požiūrį turinčius žmones? Neretai girdžiu kaip yra išjuokiami jauni žmonės dėl teigiamų pokyčių. Giminės arba tėvai nesistengia suprasti, įsigilinti į pokyčių naudą, jų tolimesnę įtaką asmenybės tobulėjimui, jie tik sako: - ką tu ten vėl prisigalvojai? Galima nedrąsiai pasisakyti apie savo laimę, bet negavus palaikymo ar pripažinimo, užtat drąsiai užsidaryti savo kiaute. Artimųjų nuomonė ir pritarimas dažnai būna lemtingu (ne mūsų naudai), jeigu esame silpnesni, nei kiti revoliucionieriai. 

Ir kaip juokinga, kad dėl savo laimės reikia kovoti, dėl savo aplinkos formavimo kitais būdais, tampama revoliucionieriais, atkakliai ginančiais savo tiesas. Taip jau yra nuo senovės laikų, kad visuomenėje siekiama kitų žmonių pritarimo, kad būtų ramiau ir saugiau. Tačiau, kas nurodo koks sprendimas ar laimės išteklius yra tinkamas, teisingas? Idealių žmonių tarp mūsų nėra, tačiau  žinoma, kad socialiniai tinklai ir žiniasklaida dirbtinai iškelia tobulybės kartelę, kuria paslapčia norime sekti.

Bet žinote ką? Slow Life tai ne tobulų vidinių ar išorinių bruožų dievinimas, tai savo aš (nepainiokime su ego) išaukštinimas vardan asmeninės gerovės. Nesakau, kad turime žiūrėti tik viena kryptimi - į save, mes turime pasistengti rūpintis savimi ir savo vidumi. Neeikvojame energijos dalykams, kurie nuo mūsų nepriklauso, nesiorientuojame į aukščiau minėtus, nereikšmingus gyvenimo aspektus ir nelaukiame, kol mus pamačiusi draugė paklaus: - Tau kažkas negerai? 

Kuriame aplinką, palankią mums, mūsų svajonėms bei tikslams. Dėl šios priežasties privalome apie savo laimę galvoti bei kalbėti ne tik dažnai, bet ir daug. Turime jausti laisvę, kai kalbame apie mūsų malonumus, laimingas akimirkas su savimi ar kitais žmonėmis. Taigi, kaip atrodo mano XXI amžiaus laimė? Štai kaip:

Rašymas ranka. Bet ne bet koks, o kai stengiuosi užraityti raideles, padėti ilgą t raidės brūkšnį ar užriesti s vingius.

Kavos užpylimas namie, tas vandens srovės sukimas ratu, kad nesudarkyti kavos kremos. Pirmas gurkšnis geros, skanios kavos kavinėje. Užuosti kavą kur nors, nesvarbu kur.

Tai naujo (sąmoningai parinkto) drabužio etiketės nukirpimas.

Knygų kvapas, popieriaus tekstūra.

Kai augalas išleidžia naują lapelį arba sužydi. Augalų laistymas, purškimas.
Pyrago kepimas kai to niekas nesitiki. Miltų sijojimas, birių produktų svėrimas.

Minkšto sviesto tepimas ant duonos.

Rūbų lankstymas, lyginimas garų lygintuvu.

Šunų glostymas, kalbos su jais.

Daržovių pjaustymas. Salotų lapų plėšymas. 

Makiažo darymas, kai neskubi.

Gėlių galiukų pakirpimas.

Mažais mažais kąsniais valgyti Raffaello saldainį ar kokį kitą skanėstą prie kavos.

Daryti kavą tėvams, gaminti įdarytus prancūziškus pyragėlius.

Gerti šiltą vandenį su citrina ryte.
Skaityti žinutes, pasisakymus ir komentarus Dievinu Pokalbiuose.
Juoktis, išdykauti ir mylėti...

Tad, turiu Jums užduotį, jei norėsite pajusti XXI amžiaus laimę, Jums nebūtinai reikės išmaniojo, Jums tereikės šiek tiek pagalvoti, prisiminti malonumus ir užsirašyti juos. Mano mažos, bet jaukios ir mėgstamos laimės akimirkos surašytos viršuje - tai yra bet kokio amžiaus laimė, tik tiek, kad arba mes mėgstame scroll'inti arba skaityti, ką žmonės galėjo daryti nuo XVIII amžiaus pradžios.

Palaikome ryšį! Tinklaraštį galite sekti per Bloglovin, taip pat kviečiu į Instagram bei Facebook grupę, skirtą šio tinklaraščio skaitytojams ir tiems, kas nori prisijaukinti lėtą gyvenimo būdą.