Mes žaidžiame užimtumo žaidimą, sprendžiame galvosūkį - kaip dar galėtume save užimti, kad kitiems atrodytume super žmonėmis. Ir aš Jums sakau - viskas gerai su tuo užimtumu, jeigu jis neperžengia ribų, nesugadina sveikatos, nesuardo santykių, nesukuria dirbtinės užimtumo rutinos. Neseniai viename interviu diskutavome apie madą būti užimtam - daryti daugiau, nei Tavo draugai ir likti leisgyviams po N metų. Pasidarė pikta, kad visuomenė sukuria tokius iškreiptus standartus, nes jeigu jų neseki, vadinasi esi silpnas žmogus. Ši, iškreiptos visuomenės dalis ne lėto gyvenimo šalininkė, juk ji darbą laiko aukščiausia materija, o kiti poreikiai nustumiami į antrą planą. O kaip A. Maslow poreikių piramidė? Pirmiausia, žmogus privalo patenkinti fiziologinius (maistas, poilsis), savisaugos (psichinė pusiausvyra), bendravimo ir meilės (draugystė, santykiai) poreikius ir tik būdamas laimingas, jaučiantis harmoniją viduje, pailsėjęs, gali siekti pripažinimo, bei saviraiškos. Ar pagaunate mintį, jog užimtumas, įvairios užduotys ir begalė projektų tėra priemonės patenkinti svarbiausius mūsų poreikius? 

Aš asmeniškai kai kurias užduotis atlieku lėtai (nors anksčiau variau multitasking'ą), papildomai esu perfekcionistė. Jeigu esi lėtas perfekcionistas, tai darbai nepasidaro taip greitai, kaip to tikisi pasaulis (o jei prie to prisideda dar ir lėtas gyvenimo būdas! Ai ai ai). Kai kurie mano (o jie ir sukelia spaudimą būti užimtu), jog mums reikia arti iki negaliu. Jie sako - daug dirbu, bet neapibrėžia valandų ar savaičių, nesako kaip jų sveikata ar santykiai su šeima. Rodo tik rezultatą, o kaip jis buvo pasiektas - juk ne taip reikšminga ar ne?

Tačiau, jeigu jaučiate, kad Jūsų gyvenime reikia balanso, kad nuolat jaučiatės kalti, jog per mažai dirbate - liaukitės gyventi pagal kitus. Nubrėžkite ribas - kokie procesai turi būti eliminuojami, kokia rutina Jus tenkina; susiplanuokite savo gerovę, pasitikėkite savo jėgomis ir intuicija. Darykite verslą ar dirbkite taip, kaip Jums tai atrodo geriausia - nespauskite savęs verstis per galvą, neklausykite tų, kurie sako, jog tam, kad būtum sėkmingas, reikia nueiti į eilinį seminarą, parsisiųsti programėlę ar užsiregistruoti naujienlaiškiui apie darbo triukus. Kai kurie „ekspertai“ mano, jog turi teisę konstatuoti labai keistus dalykus, neva jeigu turi laisvo laiko po darbo valandų, vadinasi nesi rimtas/geras verslininkas ar darbuotojas. Ką? Jie tvirtina, jog jeigu nedirbi nuo ryto iki nakties, aukodamas laiką su šeima ir draugais - nesi vertas verslininko statuso. Ką??

Mano manymu, privalome stabdyti save nuo užimtumo išaukštinimo, pervargimo, išsekimo. Atrodo, kad vienintelis būdas realizuoti svajones, siekti tikslų, dirbti, tai - įsisegti į atlapą aš pastoviai užimtas ženkliuką. Ne, tai nėra vienintelis būdas būti versliu ar sėkmingai kopti karjeros laiptais bet kokioje srityje. Mes turime iš naujo mokytis dirbti, sulėtėti, pagalvoti apie prioritetą ir neklausyti kiekvieno guru. Nuo šiol nespausiu savęs, stengsiuosi mylėti savo lėtumą; suvoksiu, jog tai mano asmeninis tempas, kad svarbiau yra, jog apskritai kažką darau ir darau tai gerai, nors ir užtrunka. Užtat visuomet turiu laiko kavai su tėvais, pokalbiams apie darbus su drauge; galiu skirti savo laiką savišvietai, t.y. knygų skaitymui - ir nuo viso to esu laiminga.