Kaip ir žinome kas tas slow living, jau kaip ir suprantame, kad reikia turėti asmeninę malonumų dėžę pilną įdomios veiklos, tačiau kyla klausimas kaip galime gyventi lėčiau? Jeigu esu žmogus - chaosas, tai kaip man elgtis su savo charakterio subtilybėmis ir pasinerti į dzen būseną? Manau, kad reikia suprasti, kad teks atsisakyti kai kurių įpročių, o mažiau kenksmingus įpročius paversti teigiamais. Tačiau vienas svarbiausių užduočių bus - reikės dirbti su savimi, t.y. - išeiti iš savo komforto zonos. O kaip tai padaryti, dalinuosi keliais esminiais patarimais žemiau.

Pirmiausia - būkime realistais. Turime tiesiogine ta žodžio prasme - šlovinti savo laiką, jausti pagarbą poilsiui ir tai traktuoti prioritetu. Poilsis, tai ne prabanga, tai yra mūsų pareiga. Esame įpratę, kad viršininkai ar partneriai reikalauja, kad darbai būtų padaryti vakar terminui, o mes stengiamės pasivyti šiandieną. Toks reiškinys tampa norma (kaip paradoksalu!). Todėl slow living koncepcijoje kritiniu veiksmu tampa gerų santykių su savimi formavimas. Esi pavargęs - pailsėk, jauti didėjantį pulsą - atsiribok nuo kenkėjų, o kai sunku - nebeeikvok paskutinių dienos jėgų. Dažnai savo poilsį traktuojame kaip laimėjimą, po to, kai maksimaliai save išvarginame. Esame suaugę žmonės, patys už save priimame sprendimus - kaip paskirstyti savo laiką, o ypatingai - laisvą. Tad, jauskime atsakomybę už tai, kaip išnaudojame savo laiką. Nes jeigu nepaisome poilsio režimo, įsiskoliname sau, o šią skolą reikės kada nors išmokėti - išsekimo ar ligos atsiradimo kaina.

Reikia mokėti būti ir egoistais. Tam, kad galima būtų jausti nesuvaidintą vidinę ramybę. Pamėgti visas savo keistenybes, mokėti būti su savimi. Atsisakyti pasiūlymų, atsiriboti nuo neigiamų žmonių, išmokti sakyti ne, kartoti - tai mano gyvenimas mantrą ir nepasiduoti kitų žmonių įtakai (svarbiausia negalvoti ką kiti pagalvos).

Prioritetu išskirti savo planus. Suprantama, jog yra laikas pramogoms ir poilsiui (po darbo), o yra laikas svajonių įgyvendinimui. Dažniausiai pastarajame etape kaip tyčia, kyla sunkumų - nesusikoncentruojame į šį procesą (trukdo kiti žmonės). Nepaisant to, kad iš mūsų visuomet tikimasi pagalbos ar palaikymo, turime tvirtai laikytis savo planų (tarkime, svajonių įgyvendinimo). Jeigu nieko negresia gyvybei ar sveikatai, į pasiūlymus, kurie atsiranda iš niekur ir gali sujaukti mūsų planus, reikėtų mokėti atsakyti žodžiu - ne ir pasiūlyti alternatyvą. Jeigu pradėsime stumdyti savo planus dėl kitų žmonių - jie supras, kad mes pasiryžę viską mesti kai tik esame paprašomi pagalbos ir trukdyti mus bus įprasta. Stenkitės sakyti ne ir siūlyti alternatyvą: ačiū, negaliu (...), bet siūlau (...). Reikia turėti savo asmeninę instrukciją - kada ir kaip esame pasiekiami ir pasidalinti šia instrukcija su žmonėmis, kurie supa mus.

Atsiriboti nuo įvykių / žinių ar socialinių tinklų tikrinimo. Nuolatinis siekimas žinoti viską ir sužinoti pirmiems lyg žaidimas, kuriame niekas nelaimi. Jeigu jaučiate didėjančią įtampą nuo nereikšmingų veiksmų, paklauskite savęs - kokią reikšmę tai turės po dviejų metų? Galbūt šis klausimas padės Jums kontroliuoti situaciją, suprasti kaip elgiatės su savo laisvu laiku.


Nustoti tikėtis greito rezultato. Mes priklausomi nuo greitų rezultatų - per paskutinį pasimatymą kalbėjo mano draugė Rūta. Ji teisi, mes galime pasiekti informaciją iš bet kurios lokacijos ir bet kada. Bet, išmokime laukti, o geriausia - laukdami nieko nesitikėkime. Nors man asmeniškai su laukimu yra problemų (erzina ir grįžtančios po darbo antros pusės laukimas), suprantu, kad kai kurie dalykai natūraliai take time. Kai kyla erzulys dėl laukimo, pradedu nukreipti mintis kita linkme, galvoti apie darbų sąrašus arba malonias veiklas.

Gebėti atlikti vienu metu tik vieną užduotį. Reikėtų išmokti būti atidiems, mokėti susikoncentruoti ir tiesiog būti. Apie multitaskinimo blogį buvau rašiusi čia. O jeigu mums reikia išmokti susitelkimo (meditacijos būdu), galime tai padaryti pasitelkiant tokias programėles, kaip - Calm, Headspace.

Išmokti nesiteisinti. Žmogus, kuris pradeda teisintis dėl savo veiksmų, nuomonės ar požiūrio, atrodo nerimtai (o pasitikėjimas juo tik silpsta). Mokausi ir aš nesiteisinti, kai pastebiu su kokia emocija mano pasiteisinimus priima pašnekovai. Juk jeigu manome kitaip nei visi kiti, galvojame ir veikiame pagal savo strategiją, vadinasi išmanome, vadinasi atstovaujame savo vertybes, kad ir kokios jos būtų. Pašnekovai vertins mūsų nuomonę, jeigu tik išsakysime ją tvirtai ir nepalaužomai. Taip pat, jeigu mėgstame dažnai teisintis, vadinasi esame silpnavaliai. O ugdyti savo valią, treniruoti ją lyg raumenį - privaloma.

Formuokime gerus įpročius. O tada pritvirtinkime juos prie esamų, kasdieninių veiksmų. Tarkime, noriu dažniau daryti voneles pėdoms, tačiau kartais tingiu ir pamirštų. Kai sugalvojau, jog kol prausiuosi, valau makiažą ar dantis ir ruošiuosi miegui - galiu tuo pačiu metu pasidaryti vonelę - šitaip vargu ar pamiršiu ir atsisakysiu naujo įpročio. Nauji veiksmai turi eiti koja kojon su senais mūsų įpročiais, (kad tai nebūtų mums neįprasta), kad nauja veikla užsifiksuotų ir nebūtų pamesta.


Iš tikrųjų, lėto gyvenimo magija nutinka tiems, kas žiūri į pasaulį pro realisto akinius; kas supranta, jog pilnatvė įmanoma tik tada, kai nesistengi pabėgti nuo diskomforto. 90 - asiais metais žavėjomės inteligentiškumu, XXI amžiaus pradžioje mus pakerėjo kūrybiškumas ir verslumas, o dabar, laimi tie, kas nepaisant aplinkos dirgiklių, sugeba susikoncentruoti ir atkakliai siekti savo tikslų. Štai taip atrodo slow living propaguojantis žmogus - ramus, žinantis savo vertę, nesivaikantis mados ar kitų žmonių nuomonės, pailsėjęs realistas, su truputį egoistine nata. Ar sutinkate?

Palaikome ryšį! Tinklaraštį galite sekti per Bloglovin, taip pat kviečiu į Instagram bei Facebook grupę, skirtą šio tinklaraščio skaitytojams ir tiems, kas nori prisijaukinti lėtą gyvenimo būdą.